Laiko vartai atsiveria

Paskutinėmis balandžio dienomis, kai mėnulis pilnėdamas šviečia virš bundančios žemės, senovės vartai pradeda atsiverti. Šiaurės miškuose ir Vidurio Europos lygumose, kažkas virpa ore – tai senosios ribos tarp laikų plonėjimas. Valpurgijos naktis ir Beltanė – dvi seserys, susiėmusios rankomis, stovi šiame perėjime, kai paskutiniai žiemos atodūsiai ištirpsta artėjančios vasaros šilumoje. Tai laužai, degantys per tūkstantmečius, užgesę ir vėl įsižiebę, nešdami atminties liepsnas nuo senųjų dievų laikų iki mūsų dienų, nuo senolių apeigų iki šiuolaikinių žmonių širdžių, dar tebejaučiančių sezoninės magijos virpesį po civilizacijos šarvais.

Dangaus ir žemės šokis

Ne atsitiktinumo, bet kosminio ritmo vedamos, šios šventės pulsuoja pusiaukelėje tarp pavasario lygiadienio ir vasaros saulėgrįžos. Kai balandžio 30-osios saulė leidžiasi už horizonto, o gegužės 1-osios rytas keliasi nauju pažadu, keltų ir germanų žyniai senovėje žinojo – dabar peržengiama riba iš tamsos į šviesą, iš miego į budėjimą, iš mirties į gyvenimą.

Ši perėjimo akimirka – tarsi kvėpavimo pauzė tarp įkvėpimo ir iškvėpimo, kai visata sustingsta amžinybės akimirkai. Žvelgdami į dangų, protėviai matė ne tik žvaigždes, bet ir sezoninį ratą, kuriame Valpurgijos naktis ir Beltanė sudaro tobulą priešpriešą Samhainui. Šeši mėnesiai – pusė metų rato – skiria šias dvi ribines šventes, šiuos du momentus, kai kasdienis pasaulis ir dvasių karalystė susiliečia pirštų galiukais.

Kai pasaulių šydas plonėja

Šiose laiko tarpinėse erdvėse, kai pavasaris kyla visa savo jėga, o žiema dar nesutinka visiškai pasitraukti, atsiveria plyšys tarp mūsų pažįstamo pasaulio ir to, kas slypi už jo ribų. Protėviai kalbėjo apie tai ne abstrakčiais terminais, bet kaip apie tikrą patirtį – jie jautė, kaip plonėja šydas tarp gyvųjų ir mirusiųjų, tarp matomų ir nematomų būtybių, tarp to, kas buvo, ir to, kas bus.

Šis jautrus žinojimas, kad egzistuoja ypatingi metų taškai, kai kosmosas atsiveria ir leidžia mums pažvelgti giliau, liudija apie senolio išmintį, apie mokėjimą skaityti ne tik žemės kūną, bet ir dangaus alsavimą. Šiandien, nors ir nepastebime dangiškų ciklų taip, kaip jie, vis dar jaučiame keistą virpulį, kai balandis užleidžia vietą gegužei, kai žiedai sproginėja aplink mus, ir kai sena magija kužda mums per amžių miglą.

Šventosios šešėlis virš raganų laužų

Gilios žiemos širdyje, kai Anglijos pakrantės skalaujamos laukinių Šiaurės jūros bangų, gimė mergaitė, kurios likimas susipins su senovės ugnimis ir slaptais šešėliais. Jos vardas – Valpurga. Karališko kraujo princesė, nusprendusi eiti ne aukso, bet mistinės išminties keliu.

Ji – jauna moteris, akys degančios žiniomis ir tikėjimu, leidžiasi į kelionę per laukinius miškus, kur senieji dievai dar kužda tarp medžių. Ji peržengia ribą tarp pasaulių – iš krikščioniškos salos į pagoniškos žemyno širdį, iš saugaus rojaus į nežinomybės tankmę.

Valpurgos pirštai gydo ligonius, jos balsas moko išminties, jos šviesa skleidžiasi kaip kibirkštys nakties tamsoje. O kai jos kūnas pagaliau atsigula į žemę 779-ųjų žiemą, jos dvasia pakyla virš Europos lyg migla virš slėnių.

Beveik šimtmetį vėliau, pavasario saulei nokstant gegužės prieangyje, vienuoliai iškilmingai neša jos kaulus gatvėmis. Minia sulaiko kvėpavimą. Relikvijos spindi ir tamsa traukiasi. Niekas nesuvokia ironijos – kad šventiesiems kaulams žengiant, už miško ribos senos pagonių ugnys dar tebedega, kad viršuje skraidančių raganų šmėklos šokdina nakties šešėlius.

Taip senosios deivės galia randa naują įsikūnijimą – šventosios rūbais apsisiautusią, krikščioniškais maldų žodžiais užkalbėtą, bet vis dar gyvą, pulsuojančią kaip pavasario sula.

Beltanės ugnis – saulės dovanotoja

Laukas aukštumoje, dangus skalaujamas paskutinių dienos spindulių, ir bendruomenė, susirinkusi aplink dvi negęstančias liepsnas. Beltanė – vardas, kilęs iš senovės gėlų žodžių "bel" (šviesus) ir "teine" (ugnis) – tiesiogiai reiškia "šviesioji ugnis", garbinanti saulės ir šviesos dievą Beleną.

Tai laikas, kai žemės alsavimas tampa gilesnis, kai diena nugali naktį, kai pilnoji gegužė atskleidžia pačią savo esenciją. Pamiršk sausus istorikų pieštukus – pirmųjų Beltanės švenčių liudininkai niekada nerašė pergamentuose, jie rašė savo kraujyje, savo šokyje, savo meilėje žemei.

Senasis Coligny kalendorius, II amžiaus metalinė plokštelė, sausai mini šią šventę, bet po tais ženklais slypi gyvastis kaip po žieve – senovės keltų žmonių džiaugsmas ir baimė, kai pasaulis, nubudęs iš žiemos sapno, atsiveria.

Tarp dviejų laužų – nemirtingumo kelias

Prieblandoje gaubiančioje kalvas, tarp dviejų liepsnojančių laužų juda galvijų banda. Jų kailiai atspindi oranžinę šviesą, ragiuotos galvos meta ilgus šešėlius, akys atspindi ugnies kibirkštis kaip miniatiūrines žvaigždes.

Ši procesija - daugiau nei paprastas galvijų perkėlimas iš tvarto į vasaros ganyklas. Tai apeiginė kelionė, kurioje susilydė gyvulių ragų šešėliai su liepsnų šokiu, žemės kvapas su dūmų sūkuriais. Tarp dviejų ugnies sienų laikas sustoja - karvių ir jaučių kanopų garsai virsta būgnų ritmu, o gyvulių alsavimas susilieja su protėvių dvasių šnabždesiais.

Net iki XIX amžiaus Škotijos kalnuose, tolimose Šetlando salose, kur vėjai kalba senovės keltų dialektais, šios ugnys tebedegė, šie ritualai tebekartojosi. Čia, tarp dviejų liepsnų, gyvuliai perėjo simbolinę iniciaciją iš vieno pasaulio į kitą, iš vieno sezono į gausesnį, iš vienos būties į kitą.

Žmonės sekė iš paskos – drąsiausi šokdavo per liepsnas, palikdami savo baimes, ligas ir sunkumus kibirkštyse po kojomis. Žiūrėk, kaip jų siluetai akimirką sustingsta virš ugnies viršūnių – tarp dangaus ir žemės pakibę, nei čia, nei ten, būtent tokioje vietoje, kur įvyksta tikroji magija.

Tein-eigen – būtinoji ugnis

Paslaptingoji Tein-eigen – būtinoji ugnis – sukelia ypatingą virpulį keltų žemėse. Tai momentas, kai visi židiniai užgesinami, o tada vėl uždegami nuo vienos, rituališkai įžiebtos liepsnos.

Paskutinė žiemos diena. Visų namų langai tamsūs, židiniai šalti. Pavasario laukimas sutirštėja ore kaip rūkas. Tada atsiranda mažytė kibirkštis, sutrinta iš dviejų sakingų medžio gabalėlių, maitinama dvasinės bendruomenės energijos, maldų ir dainų. Ji užsiliepsnoja, šoka, auga, tampa didžiuoju bendruomenės laužu.

Kiekvienas namų šeimininkas su deglu ateina įžiebti savo ugnį, nešdamas ją atgal į savo židinį, taip simboliškai sujungdamas visą bendruomenę vieninga, apvalančia, atgimstančia liepsna. Kiekvienas žiburys – tarpininkas tarp seno ir naujo, tarp mirties ir gyvenimo.

Raganų skrydis per Valpurgijos naktį

Kodėl būtent Valpurga, šventoji abatė, tapo susieta su naktimi, kai, kaip pasakojama, raganos skrenda susitikti su tamsos jėgomis? Galbūt todėl, kad ji buvo galingesnė už tamsos jėgas – globėja, apsauganti nuo jų, nugalėtoja, galinti jas suvaldyti.

Kai pilnatis pakyla virš Brockeno kalno Vokietijoje, senos legendos atgyja. Kaukiančio vėjo garsai tampa raganų juoku, medžių šešėliai – šokančiomis figūromis. Tačiau šių nakties burtininkių šokis – ne blogio šventimas, o senovinės išminties manifestacija, žinojimo, kad tamsa yra būtina šviesos dalis, kad mirtis yra būtina atgimimo dalis.

Raganų skrydis per dangų – tai priminimas, kad visata pilna paslapčių, kurių racionalus protas negali paaiškinti, jėgų, kurias galime jausti, bet ne visada suprasti ar pavadinti. Tai primena laiką, kai žmonės nebuvo tik stebėtojai, o aktyvūs gamtos dalyviai, kai magija nebuvo iliuzija, o tiesiog gilesnis pasaulio supratimas.

Kristalai ir vaistiniai augalai, skirti vaisingumui, meilei ir apsaugai

Kristalai vaisingumui, meilei ir aistrai

Įvairūs kristalai ilgą laiką buvo siejami su vaisingumo, meilės ir aistros temomis, kurie yra pagrindiniai tiek Valpurgijos nakčiai, tiek Beltanei:

• Rožinis kvarcas: Dažnai vadinamas "Besąlygiškos meilės akmeniu", rožinis kvarcas stipriai siejamas su meile, užuojauta, savigarba ir emociniu gyjimu. Naudojamas meilės pritraukimo ritualuose ir esamiems santykiams stiprinti. Manoma, kad jis taip pat teigiamai veikia vaisingumą, nes padeda mažinti stresą ir didinti savivertę. Rožinio kvarco kolekcija
• Mėnulio akmuo: Glaudžiai susijęs su mėnuliu, moteriška energija ir ciklais, mėnulio akmuo yra populiarus pasirinkimas vaisingumo ir pastojimo ritualams. Tikima, kad jis subalansuoja hormonus ir sustiprina intuiciją proceso metu, kartu skatindamas emocinę pusiausvyrą ir imlumą – svarbiausius meilės aspektus. Mėnulio akmens kolekcija
• Karneolis: Šis ryškus akmuo siejamas su sakraline čakra, kūrybiškumu, gyvybingumu, drąsa ir aistra. Naudojamas vaisingumui skatinti, aistrai ir juslingumui žadinti bei padeda įveikti baimes, susijusias su intymumu. Karneolo kolekcija
• Granatas: Giliai raudonos spalvos mineralas, tradiciškai laikomas ištikimybės ir gyvybingumo simboliu. Jis pasižymi gebėjimu stiprinti žmogaus fizinę energiją, skatinti aistrą ir atnaujinti santykius, kurie prarado kibirkštį. Ritualuose granatas vertinamas dėl savo gebėjimo išryškinti emocijų gilumą ir ilgaamžiškumą. Granatų kolekcija
• Smaragdas: Vienas vertingiausių brangakmenių, senovėje laikytas išminties ir nemirtingumo šaltiniu. Jo žalia spalva simbolizuoja atsinaujinimą, o ritualuose jis ypač vertinamas dėl gebėjimo pritraukti materialiąją gerovę. Smaragdas stiprina intuiciją, suteikia aiškumą ir padeda atskirti tikras galimybes nuo iliuzijų. Pavasario šventėse jis laikomas galingu naujos pradžios amuletu. Smaragdo kolekcija

Kristalai apsaugai

Tautosakoje ir metafizinėse praktikose teigiama, kad kai kurie kristalai sukuria apsauginę aurą nuo nepageidaujamų energijų ir įtakų – ypač naudingi per ribines šventes, kai riba tarp pasaulių plonėja:

• Juodasis turmalinas: Vertinamas dėl stiprių įžeminimo savybių, šis mineralas veikia kaip energetinis filtras – sugeria ir neutralizuoja nepalankias energijas, apsaugodamas asmeninę erdvę nuo išorinių įtakų. Tradiciniu požiūriu jis laikomas vienu stipriausių apsauginių akmenų. Turmalino kolekcija
• Obsidianas: Vulkaninės kilmės akmuo, ypač vertinamas dėl gebėjimo atspindėti neigiamas energijas. Juodasis obsidianas apsaugo nuo energetinių vampyrų, tuo tarpu snaiginis obsidianas pasižymi švelnesniu, bet gilesniu poveikiu – padeda atpažinti slepiamas tiesas ir giluminius motyvus. Obsidiano kolekcija
• Ametistas: Šis violetinis kvarcas, nors dažniausiai siejamas su dvasingumu, taip pat pasižymi gebėjimu transformuoti sunkias energijas. Senųjų kultūrų tikėta, kad ametistas apsaugo nuo apgirtimo (graikų k. "a-methystos" reiškia "ne girtas") ir pakelia vibraciją, neleidžiant neigiamoms jėgoms paveikti savininko. Ametisto kolekcija
• Dūminis kvarcas: Pasižymi subtilia, bet efektyvia apsauga. Jis nuima energetinę įtampą, neutralizuoja aplinkos sutrikdymus ir padeda išsklaidyti gilius baimės šešėlius. Ritualuose naudojamas kaip tarpininkas tarp materialaus ir subtilaus pasaulių. Dūminio kvarco kolekcija

Energetinis kristalų įkrovimas Valpurgijos naktį

Valpurgijos naktis nuo seno laikoma ypatingu metu, kai plonėja riba tarp pasaulių, o gamtos galia pasiekia viršūnę. Šią naktį degantys laužai tarnauja apsivalymo ir apsaugos tikslams. Kristalus verta paruošti šiam ypatingam metui, kad jie absorbuotų unikalias nakties vibracijas:

• Nakties dangaus šviesa: Išdėliokite kristalus atviroje erdvėje, pavyzdžiui, ant palangės ar sodo akmenų, kad mėnulio ir žvaigždžių šviesa juos apgaubtų visą naktį. Pagal senovės tradicijas, būtent šios nakties dangaus šviesuliai perduoda ypatingą dvasinį žinojimą.
• Laužo artuma: Jei dalyvaujate Valpurgijos nakties šventėje prie laužo, pastatykite kristalus saugiu atstumu nuo liepsnų, kad jie perimtų ugnies energiją. Liepsnos simbolizuoja valymą ir atsinaujinimą. Niekada nedėkite kristalų į patį laužą – jie gali suskilti, sprogti ar pakeisti spalvą dėl staigaus temperatūros pokyčio.
• Žemės gyvybinė jėga: Įkaskite kristalus (geriausia įvyniojus į natūralaus audinio gabalėlį) negiliai į žemę. Pavasarinė dirva, pilna bundančios gyvybės, perduos jiems atsinaujinimo ir vaisingumo jėgas. Kristalai, pernakvoję žemėje per Valpurgijos naktį, tampa ypač veiksmingi darbui su augalais ir derliaus skatinimu.
• Asmeninių ketinimų perdavimas: Atlikdami Valpurgijos nakties ritualus ar meditacijas, laikykite kristalus rankose, sutelkdami mintis į savo troškimus – ar tai būtų meilė, drąsa, kūrybiškumas ar apsauga. Šią ypatingą naktį subtilios energijos ypač lengvai persiprogramuoja, todėl kristalai geriau priima ir išlaiko jūsų ketinimus.

Vaistiniai augalai pavasario šventėms

Šie augalai tradiciškai naudojami Beltanės ir Valpurgijos nakties ritualuose:

• Gudobelė: Pagrindinis Beltanės augalas. Praktinis naudojimas: Šviežios šakelės puošia namus ir altorius. Džiovinti žiedai tinka arbatai (ramina širdį). Padėtos ant lango ar durų slenksčio kaip namų apsauga. Vainikų pynimui, ypač derinama su pavasarinėmis gėlėmis.
• Levanda: Universalus augalas ritualams ir praktiniam naudojimui: Smilkalų gamybai (džiovintos šakelės). Ritualiniams maišeliams po pagalve (geresniam miegui). Vonios ritualams (sauja džiovintų žiedų į vandenį). Eterinis aliejus tinka namų valymui prieš šventes.
• Rozmarinas: Vienas praktiškiausių apsauginių augalų: Kabinamas virš durų (keisti kas 1-2 savaites, kad išliktų veiksmingas). Deginamas kaip smilkalas erdvės valymui. Smulkintas tinka apsauginiams milteliams barstyti aplink namą. Nedideliais kiekiais – maisto ruošimui per šventes.
• Jazminas: Naudojamas pritraukimui ir atmosferos kūrimui: Šviežios šakelės ypač veiksmingos altoriui puošti. Jazmino žiedlapiais galima pabarstyti taką į šventės vietą. Eterinis jazmino aliejus tinka ritualinėms žvakėms.

Praktinis žolelių rinkinys šventėms: Avižos – barstomos aplink namą arba ant altoriaus (derliui). Mėta – trinama tarp delnų ir tepama ant durų staktos. Kiaulpienės – pučiamos į orą sakant norą (geriausiai rytą). Kadagys – smilkomas namų kampuose apsaugai arba dedamas į vonią.

Beltanės altoriaus kūrimas

Beltanės altorius – tai šventa erdvė, skirta vaisingumo, gausos ir pavasario kūrybinei jėgai švęsti. Kadangi Beltanė seka iškart po Valpurgijos nakties, daugelis elementų tinka abiem šventėms.

Pagrindai

Altoriaus vieta priklauso nuo jūsų poreikių ir galimybių. Tiek viduje, tiek lauke jis turėtų suteikti privatumo ir ryšį su gamta. Pagrindui naudokite pavasarį simbolizuojančių spalvų (žalios, geltonos) ar gėlėtų raštų audinius.

Ugnies elementai

Ugnis – esminė abiejų švenčių dalis. Naudokite simbolines spalvas: raudoną (aistra), baltą (tyrumas), žalią (augimas). Centrinė žvakė gali simbolizuoti dieviškąją sąjungą. Darbui su ugnimi visada laikykitės saugos reikalavimų.

Augmenija

Šviežios sezoninės gėlės ir žalumynai jungia su Žemės atsinaujinimu. Kurkite nedideles kompozicijas ar vainikus iš ramunėlių, narcizų ar kitų pavasarinių žiedų.

Gegužės stulpas

Šis svarbiausias Beltanės simbolis atspindi vaisingumo jėgas ir energijų sąveiką. Asmeniniam altoriui sukurkite miniatiūrinę versiją iš tiesios šakelės su spalvotais kaspinais:

• Raudoni (aistra, ugnis)
• Žali (atsinaujinimas, vaisingumas)
• Balti (tyrumas, šviesa)
• Mėlyni (dangus, vanduo)
• Geltoni (saulė)

Toks mažas stulpelis perteikia tą pačią simbolinę prasmę kaip ir didelis bendruomeninis. Kai kuriose tradicijose kaspinėliai rišami prie medžių kaip maldos – vėjas perduoda jų žinią dvasioms.

Svarbūs simboliai

Įtraukite figūrėles, susijusias su vaisingumu ir pavasariu: dievybes arba simbolinius gyvūnus (triušius, ožkas, bites, elnius). Valpurgijos nakčiai tinka Šv. Valpurgos simboliai – grūdų ryšulys ir šuo.

Katilas

Katilas simbolizuoja įsčias ir moterišką galią, todėl yra puikus papildymas jūsų altoriui. Tradiciškai žmonės kurdavo mažas ugneles katiluose ir šokinėdavo per juos, siekdami apsivalymo ir vaisingumo palaiminimų. Mažas katilas gali būti naudojamas tiek kaip simbolinis elementas, tiek kaip praktinis indas augalams deginti ar mažoms ritualinėms ugnims kurti.

Tarp dviejų pasaulių: senosios ugnies šventės

Ugnis kalvose šoka

Balandžio 30-osios naktį, kai riba tarp pasaulių plonėja, Edinburgo Kaltono kalvą užlieja degančių fakelų šviesa. Dangaus juodumoje išryškėja šimtai figūrų, judančios lyg senųjų dievų šešėliai. Būgnų ritmas pulsuoja tarsi žemės širdis, kviesdamas į šią ribų erdvę, kur laikas sustoja kvėpuoti.

Gegužės Karalienė, vainikuota pavasario žiedais, renkasi savo kelią tarp susirinkusiųjų, jos baltas rūbas švyti mėnesienos atspindžiais. Greta jos – Žaliasis Žmogus, dar dėvintis žiemos kaukę, pasiruošęs transformacijai. Jų akys susitinka, ir tarp jų įsižiebia pažadas – žadamas atgimimas, žadamas žydėjimas.

Kai ritualinis laužas subliūkšta, liepsnos šoka vasaros šokį, senovės dievų atsiuntus pasiuntinius. Susirinkusieji jaučia, kaip per jų kūnus nuslenka kažkas nematomai seno ir galingai naujo. Ugnis perkeičia, ugnis apvalo. Žaliojo Žmogaus žieminė kaukė krenta, ir jo tikrasis vasariškas pavidalas atsiskleidžia, lyg gamtos pažadas išsipildytų prieš mūsų akis.

Šokis tarp pasaulių

Kai pasaulis balansuoja ant sezono krašto, pilnaties šviesa nutvieksia laukus ir miškus, kviesdama išdrįsti. Šiandien, kaip ir tūkstančius metų prieš mus, moterys ir vyrai pina vainikus iš gėlių, kurių vardus žino tik senolių dvasios, rengiasi apeiginiais rūbais, kuriuose įausta mėnesienos gija.

Pagonių rateliuose užsidega žvakės, jų liepsnelės virpa vėjyje kaip trapios sielos. Dvasinių praktikų sekėjai, modernūs druidai ir vienos-žinančiosios susirenka miškų aikštelėse, pievose ir slaptose vietose, kurias randa tik tie, kurie tikrai ieško. Jų lūpose – senos dainos, kurių žodžiai skamba lyg užkeikimai, galingi kaip pati žemė po kojomis.

Kas išdrįs šią naktį peršokti ritualinę ugnį? Tas paliks žiemos šešėlius anapus liepsnų, tas įžengs į vasaros erdvę nuskaistintas ir atgimusiu kūnu. Kiekvienas šuolis per ugnį – tai šuolis per laiko tėkmę, per pačią gyvenimo srovę.

Gegužės stulpas – gyvybės medis

Vidury aikštės, lyg ašis, jungianti žemę ir dangų, stovi Gegužės stulpas, papuoštas žiedais ir spalvotais kaspinais. Aplink jį sukasi šokėjai, vyrai ir moterys, jų judesiai – senas kaip pasaulis šokis, kuriame įpinti kosminiai ritmai.

Kaspinai pinas vieni su kitais, taip kaip pinas metų laikai, taip kaip pinas gyvybė su mirtimi, šviesa su tamsa. Kiekvienas žingsnis – tai užkeikimas, kiekvienas sukimasis – tai malda be žodžių. Šokėjų kūnai tampa instrumentais, per kuriuos kalba pati gamta, per kuriuos senas pasaulio sielos virpėjimas pasiekia mūsų ausis.

Kaspinai nusidriekia žemyn, sukurdami raštą, kuriame užkoduota visatos paslaptis – kad viskas kartojasi, viskas atgimsta, viskas sukasi amžinajame rate. Šokėjų akys, žalios kaip pavasario žolė, spindi savita vidine šviesa – jie žino, jie prisimena tai, ką mūsų protas pamiršo.

Paslapčių taurė: senieji gėrimai

Midaus taurė, priglausta prie lūpų mėnulio šviesoje, tampa vartais į kitą pasaulį. Bitės, rinkusios nektarą iš paslaptingų žiedų, dovanojo mums šią ambroziją, kuri suteikia drąsos pažvelgti į tai, ko įprastai nematome.

Švedijoje, kur miškų dvasia tebegyvena žmonių kraujyje, seni chorai gieda dainas, kurių melodijos sklando virš ežerų lyg rūkas. "Vintern Rasat Ut" – čia ne tik dainos žodžiai, bet užkeikimas, nuvejantis šalčio dvasias. Kai balsai susilieja, erdvė tarp dabarties ir praeities tampa tokia plona, kad per ją galima išgirsti protėvių šnabždesius.

Vokietijos miškuose, kur naktį klajoja senųjų dievų šešėliai, "Maibowle" taurėje supilstytas baltasis vynas su miško žvaginės lapeliais tampa eliksyru, perteikiančiu gilią miško išmintį. Mėnesienos spindulys, paliesdamas taurę, atveria trečiąją akį – tą, kuri regi neregimą pasaulį.

Ugnis laiko tamsoje

Mūsų protėviai žinojo tai, ką mes pamirštame: kad laikas nėra tiesi linija, o amžinas ratas, kuriame viskas kartojasi. Ugnis, kuria sveikiname ateinančią vasarą, yra ta pati ugnis, kuri degė prieš tūkstančius metų, kai mūsų protėviai stovėjo ant tų pačių kalvų.

Krikščionybės bangos užliejo senuosius papročius, bet ugnis niekada neužgeso – ji tik pasislėpė giliau, miegojo pelenų patale, laukdama laiko vėl įsižiebti. Reformacijos audros stengėsi išrauti senovės šaknis, bet šaknys įsiskverbė giliau, pasislėpė žemės gelmėse, maitinamos požeminių upelių.

Viktorijos laikais senovės dievai buvo paversti pasakomis, bet pasakose jie išliko gyvi, laukdami, kol bus iš naujo atpažinti ir pašaukti vardu.